Abrikosai

Abrikosai

 

Abrikosas tai slyvų genties erškėtinių šeimos augalas . Labiausiai paplitęs Vidurinėje ir Rytų Azijoje, Kaukaze, Irane, Turkijoje. Dėl savo pietinių kraštų kilmės abrikosų ramybės laikotarpis labai trumpas, jie žydi anksti, dar prieš lapam skleidžiantis, balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje. Anksti pradėję žydėti dažnai nukenčia nuo pavasarinių šalnų. Taip pat dėl ilgiau užtrukusių vėsių pavasario orų gali žūti ir jaunos vaisių užuomazgos. Taip pat labai jautrūs atodrėkiam. Kai žiema būna ilga, o temperatūra labai kinta , augalai gali nukentėti. Žiediniai pumpurai per atodrėkius prabunda , tampa jautresni vėlesniems šalčiams , o nemaža dalis ir visai žūsta. Vėsūs ir lietingi orai padeda plisti ir grybinėms ligoms. Visi šitie veiksniai mažina derlių ir vaisių kokybę. Lietuvoje abrikosai dera ne taip gausiai , kaip Pietiniuose kraštuose ir neretai pramečiuoja. Taigi jei šie išvardyti trūkumai nepakeitė Jūsų noro auginti abrikosus, tai čia keletas patarimų, kaip jais geriau pasirūpinti.

Abrikosai gerai auga šiltuose, puriuose, geros aeracijos dirvose. Puikiai tiks humusinga priesmėlio ir priemolio dirva. Nemėgsta užmirkimo. Jie mėgsta šiltą, nuo vėjo apsaugotą vietą. Abrikosai labai nukenčia nuo šalnų. Į tai svarbu atsižvelgti. Patikimesnis auginimo būdas Lietuvoje gali būti abrikosų formavimas ant špalierų prie sienų. Špalierus geriausia būtų įtaisyti pietinėje sienos pusėje. Ten lengviau ir paprasčiau apsaugoti vaismedžius nuo stiprių šalčių ir vėlyvųjų šalnų, kurios nušaldo žiedus.

Žydėjimo metu vėjas šiek tiek apdulkina žiedus, bet vertėtų medelius arba jų šakas žydėjimo metu intensyviai papurtyti.

Špalierais formuojamų stambiavaisių abrikosų vaisius gerai būtų praretinti.

Abrikosus geriau sodinti pavasarį, nes šaknys gali žiemą dažniau pašalti ir neprigyti. Jei sodinate rudenį apsaugoti nuo šalčių padės eglišakės, kuriomis iš visų pusių reikia aprišti medelį. Pomedžius galima apmulčiuoti.

Jaunus kamienus dažnai apgraužia stirnos ir kiškiai, o šaknų kaklelius bei šaknis – pelės ir pelėnai.

Jei abrikosai vėliau meta daug vaisių, dažniausiai vaismedžiams trūksta kalkių, todėl rudenį svarbu nukalkinti dirvą.

Abrikosus galim dauginti skiepijimu ir akiavimu. Dalis abrikosų veislių nėra savidulkiai, todėl geriau sodinti kelis skirtingų veislių medelius.

Pavasarį abrikosus galima purkšti nuo grybinių ligų fungicidais. Purškiama žalio kūgio tarpsnyje 1 proc. bordo mišiniu.

Paprastai abrikosus kenkėjai puola rečiau, nei kitus kaulavaisius.